Raštas atsirado daug vėliau nei kalba, tačiau sudėtinga tiksliai nustatyti, kada žmogus pradėjo kalbėti. Nekyla abejonių, kad vertimas žodžiu atirado daug anksčiau nei vertimas raštu. Remiantis Biblija, vertimo reikiamybė atsirado tada, kai žmonės sugalvojo pastatyti Babelio bokštą, kad pasiektų Dievą, o Jis, supykęs dėl tokio savo kūrinių įžūlumo, ėmė ir sumaišė visų statytojų kalbas, kad jie nebegalėtų susikalbėti ir todėl nebesugebėtų pabaigti savo darbo. Tačiau tikriausiai tuo pačiu metu Jis atsiuntė jiems ir pirmąjį vertėją, nenorėdamas dėl nesusikalbėjimo visiškai izoliuoti žmonių vienų nuo kitų, kad jie galėtų bendrauti. Kad ir kaip ten buvo iš tikrųjų, turbūt niekas nedrįs prieštarauti, kad vertėjo amatas egzistuoja jau labai seniai.

Kai tik atsirado skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių grupės, kurioms reikėjo susikalbėti tarpusavyje, atsirado ir pirmieji vertėjai, kurių dėka galėjo vykti komunikacija. Taip atsirado vertėjo žodžiu profesija. Vėliau, kai atsirado raštas, turėjo rastis ir žmonių, gebančių versti iš vienos kalbos į kitą raštu. Taip atsirado vertėjai, verčiantys raštu. Pirmuoju rašto vertimu iki šiol tebelaikomas XVIII–XIII a. pr. Kristų iš šumerų kalbos į hetitų kalbą išverstas ir ant molinių lentelių užrašytas babiloniečių-asirų epas „Gilgamešas“.

Vertimo raštu paplitimas taip pat atvėrė žmonėms galimybes susipažinti su kitų tautų pasiekimais, kultūromis, literatūros lobiais. Žinoma, sunku nesutikti, kad net ir geriausias vertimas niekada neatstos originalo kalba parašyto literatūros kūrinio, ne taip tiksliai perteiks jo nuotaiką bei tarp eilučių slypinčius niuansus. Kita vertus, tikrai verti dėmesio kūriniai privalo būti išversti net ne į vieną, bet į kuo daugiau užsienio kalbų, o vienas žmogus geriausiu atveju gali skaityti originalus tik keliomis kalbomis. Todėl ypatingo dėmesio ir pagarbos nusipelno tie vertėjai, kurie įdėdami nepaprastai daug pastangų, ryžtasi versti literatūros kūrinius. Tik tokių vertėjų dėka žymiųjų literatūros genijų, tokių kaip Homero ir Šekspyro, Dantės ir Gėtės, Tolstojaus ir Dostojevskio, palikimas tapo žinomas visam pasauliui.

Augant ir besiplečiant įvairių sričių verslui, didėjant išsilavinusių žmonių skaičiui, atsiradus įvairioms medijos priemonėms bei dėl daugybės kitų priežasčių, vertimų populiarumas ir reikiamybė dar labiau išaugo. Dabar vertėjai gali išversti net iš atokiausiai gyvenančių tautelių kalbų, atlikti sinchroninius vertimus keliasdešimt kalbų kalbantiems vienoj patalpoj sėdintiems žmonėms vienu metu bei daugybę kitų su vertimais susijusių dalykų.

Vertimo kelias Lietuvoje

Vertimo istorija Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos kraštų, neatskiriama nuo lietuvių literatūrinės kalbos istorijos bei lietuvių literatūros istorijos. Pirmieji vertimai Lietuvoje, daugiausia religinio turinio kūriniai, siekia XVI a., kai atsiranda pirmieji raštai lietuvių kalba.

Ankstyviausias vertimas į lietuvių kalbą – 24 eilutės poterių, užrašytų dzūkų tarme senojoje lotyniškoje knygoje „Tractatus sacerdotalis” (,,Traktatas kunigams“), išleistoje 1503 m. Poteriai įrašyti naudojantis dar ankstesniu, mums nežinomu vertimu, matyt, iš XV a. Šio vertimo autorius nežinomas. Vieni pirmųjų mums žinomų vertėjų į lietuvių kalbą – A Kulvietis, S. Rapolionis ir J. Zablockis, gyvenę XVI a. pirmoje pusėje.

A. Kulvietis išvertė kai kurias psalmes ir giesmes, kurios vėliau buvo išspausdintos M. Mažvydo „Katekizme” ir „Giesmyne”. S. Rapolionis ir j. Zablockis irgi vertė giesmes iš lotynų ir lenkų kalbų. Yra žinių, kad S.Rapolionis buvo pradėjęs versti į lietuvių kalbą Bibliją. M. Mažvydo „Katekizme” (1547) yra Biblijos fragmentų, įvairių giesmių vertimų į lietuvių kalbą. M. Mažvydas taip pat išleido giesmių bei maldų vertimų. Psalmių vertimai yra vaizdingesni ir ekspresyvesni, tuo tarpu giesmėse gausu skolintų, nelietuviškų sintaksinių konstrukcijų.

Visą Bibliją į lietuvių kalbą pirmasis išvertė J. Bretkūnas (XVI a. pab.). Jis vertė remdamasis hebrajišku originalu, lygindamas jį su graikišku, lotynišku ir vokišku M. Liuterio vertimu.

Daug nuopelnų Lietuvos vertimo istorijoje turi M. Daukša. 1595 m. Vilniuje buvo išleistas jo išverstas ispanų jėzuito J. Ledesmos “Katekizmas, arba mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus”. Tas vertimas pasižymejo sklandumu ir kalbos turtingumu. Svarbiausias M. Daukšos darbas „Postilė” – jėzuito J. Vujeko pamokslų rinkinio vertimas, išleistas 1599 m. Vilniuje. Nors M. Daukša griežtai laikėsi originalo, jo vertimas pasižymi vaizdingumu ir liaudiškumu.
Viena pirmųjų vertimų iš lietuvių k. į kitą kalbą turime K. Sirvydo „Punktuose sakymų” (1629-1644), kur greta lietuviško pateikiamas paralelus lenkiškas tekstas.

Vienas pirmųjų įdomesnių poetinių vertimų – S. Savočinskio giesmynas (1646 m.), kuriame iš lotynų ir lenkų kalbų išversta arti 190 giesmių.
XVIII a. vertingi D. Kleino vertimai iš vokiečių k. 1666 m. išėjo jo „Naujų giesmių knygos”, pasižyminčios eiliavimo laisvumu, turtingu žodynu vykusiai perteikta ritmika.

XVIII a. pirmą kartą pasirodė išversta į lietuvių kalbą Biblija. 1701 m. išėjo pirmasis Naujojo Testamento vertimas (vertėjai S. Bitneris, J. Božinovskis, B. Zandenas). 1735 m. išleistas pirmasis visos Biblijos vertimas į lietuvių kalbą (versta iš vokiškojo M.Liuterio leidimo). Antrasis, pataisytas leidimas išėjo 1755 m. Rengiant spausdinti minėtus Biblijos vertimus buvo ieškota tikslesnių, vaizdingesnių lietuviškų atitikmenų. Pilnas Biblijos vertimas turėjo didelę reikšmę lietuvių raštijos raidai. Jo dėka praturtėjo lietuvių literatūrinės kalbos leksika. Vaizdingieji Biblijos tekstai, išversti palyginti gryna kalba, darė teigiamą įtaką lietuvių poetinio stiliaus raidai.

XVIII a. vertimui daugiausia nusipelnė Mažosios Lietuvos šviesuoliai. Priešingai Didžiajai Lietuvai, kur tuo laikotarpiu pastebimas lietuvių kalbos nuosmukis, Mažojoje Lietuvoje kultūrinis gyvenimas buvo palankesnis vertimui. 1706 m. pasirodė pirmasis pasaulietinės literatūros kūrinio vertimas į lietuvių k. – 10 Ezopo pasakėčių (išvertė Karaliaučiaus Universiteto auklėtinis J. Šulcas).

Parengta pagal anglų kalbos vertėjų bendruomenės ir M. Janušausko knygos „MADA” inf.