„Nieko dvasingesnio nei širdingesnio už kalbą tauta neturi. Tad, jei tauta nenori prarasti to, per ką egzistuoja, turi nieko kito taip nežiūrėti, kaip kad nebūtų darkoma ir griaunama jos kalba“, – sakė žymus vokiečių poetas E. M. Arntas. Štai dar kelios sentencijos apie kalbą.
Kalba yra didis, tautos statytas paminklas. (J. Jablonskis).
Kalba yra meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas (M. Daukša).
Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti (J. Jablonskis).
Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla <…>, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, <…> ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis. (A. Baranauskas).
Daugelis gėdingai besielgiančių sako gražias kalbas (Demokritas).
Geriau daugiau žinoti negu kalbėti (T. M. Plautas).
Jei garsiai šauki, vadinasi, tavo kalba pernelyg skurdi ir šauksmu nori nustelbti kitų balsus (A. De Sent-Egziuperi).
Kalba – mąstymo priemonė… Kalbėti bet kaip reiškia ir mąstyti bet kaip: netiksliai, apytikriai, nepatikimai (A. Tolstojus).
Kalba – tai miestas, kurio statybai kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį (R. V. Emersonas).
Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia (J. Jablonskis).
Šaltinis: http://lt.wikiquote.org/wiki/Kalba